Gimiau ir užaugau Kaune. Nežinau, pagalvojau, kad tai svarbu. Kažkada maniau, kad svarbu kepti nuotraukas, kurios patiktų kitiems, rašyti tekstus, kuriuos kažkam bus įdomu skaityti. Bet dabar jos nepatinka net man. O kodėl turėtų? Kiekvienas žmogus, kurį stengiausi nufotografuoti, žiūrėdavo į mane kaip į priešą, žiūrėdavo su pasišlykštėjimu, lyg jausdamas, kad pateiksiu jį tokį, koks jis yra, lyg atskleisiu jo mažytę paslaptį. Paslaptį, kurią nešiojame visi.

Štai netgi aš pats, piešdamas savo portretą, mačiau save pozuojantį – susigėdusį, bespoksantį savo išpūstomis varlės akimis į save, laikantį teptuką rankoje, išsigandusį, besistengiantį paslėpti savo esybę.

Kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip tu stengtumeisi – aš atskleisiu pasaulį gražų, švytintį ir pulsuojantį... Ir jei kartais mano kūryboje įžvelgsi bjaurasties, beskonybės ar liūdesio, tai apsidairyk, galbūt kažkur už kampo stoviu aš, pasiruošęs padaryt dar vieną kadrą, kuriame būsi ir tu.

– Domas Lukošius / email me